XII. Jėzus miršta ant kryžiaus


„...saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau.

O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo

dvasią". Ir su tais žodžiais numirė".  (Lk 23,45-46)

 

Jau paskutinės valandos, ir dar skausmai,

deginimas žaizdose, karščiavimas, troškulys,

be to, dar nusivylimas - vinys laiko.

 

Jau paskutinės minutės, trūksta oro, mirtina baimė.

 

Jau paskutinės sekundės, ir dar tamsiausia naktis - viskas išnyksta,

dar girdisi paskutinis šauksmas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane

apleidai?!"  (Mt 27, 46)

 

Aplinkui stovi „minia", vieni skėsčiodami rankomis, kiti lūkuriuodami,

atidžiai stebėdami visi jaučia, kad čia turi kažkas įvykti, kas galbūt ir

juos lies. Bet bijomas ar laukiamas stebuklas neįvyks­ta. Tik nedaugelis

tiki, kad šiuo momentu Dievo meilė įveikia mirtį.

 

Jėzau, Tu su mumis šauki: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane

apleidai?"

 

Gal toks klausimas yra ir man: „Žmogau, kodėl tu mane apleidai?"


XIII stotis  >>>
Kryžiaus kelias